užvožti

užvóžti, užvõžti, -ia (ùžvožia), ùžvožė 1. tr. R417, MŽ563, D.Pošk, Sut, K, Amb, BŽ267, ŠT413, KŽ, Tlž dangčiu uždengti (indą, patalpą): Užvóžk vogoną, sąvožinį kubilą J. Užvóžti tinklu NdŽ. Užvóžk, maž greičiau virs Skd. Ir padėjo ant stalo bliūdą užvóžtą Nm. Užvóžk puodynę, kad pelė neįkristų Skr. I uzbono viršus tuo užvóžtas buvo Grnk. Kaip užvóži skrynią, tai neįlenda pacukai Sdb. Tos dėžutės dugnas užvóžiamas Ar. Išgręžė skrynios apačią, įdėjo į tą skrynią pons savo pačią, užvožė ir užrakino BsPIII8(Nm). Mažne po kožnu jo (apynio) lapeliu yra apalus mažas grūdelis kiautelė[je] užvožtas S.Dauk. Viduje laikomas spižius vandens atsigerti ar virti nebuvo užvožiamas Vaižg. Įsodino gilian rūsin, užvožė vario durim, užrakino didžiais raktais V.Krėv. | refl. NdŽ: Dėžė užsivóžė DŽ¹. ║ padėti po dangčiu: Užvóžė vištą rėčiu DŽ¹. Meisą užvóžė bliūdu i paliko, – sukirmėjo Krš. Gyveni gyveni, užvóš tavi grabe – i kaip negyvenęs Krš. | refl.: Tuoj šokęs į tą skrynę, įlipęs ir užsivožęs Sln. Katiliukan užsivožus vištytė Aln. Pavalgius večerę, toji ragana meška liepė tai mergaitei gulti ant pripečkos, o gelda užsivožti LMD. ^ Rodos, gulk graban i užsivožk (nebėra išeities) Tr. Puodu užsivóžęs bobos nesurasi Trš. 2. tr. uždėti ant viršaus, ant angos, uždengti: Akmuo užvóžė duobės angą NdŽ. Akmuo užvóžtas ant duobės NdŽ. Kai smertis atsigulė grabe, tai žmogus akmenines duris užvožė LTR(Žsl). Ar svirnas užrakintas? – paklausė motina, užvoždama šulinio dangtį V.Bub. Užkiši [stiklainio viršuje] balanytes, kad va merliukas tas neatšoktų, ir dangtelį paprastą užvóžei ir va kaip švieži [grybai] Rk. Va, išgremžk kampelį ir dabar užvóžk tą pačią duoną Ppl. Kitas akmuo užvóžtas [girnose] Vdn. Užvóžk ant žolyno sklenyčią, kad geriau augtų Ds. Žmogus uždegė žvakę, užvožė puodu, nuėjo į tvartą ir laukė LTR(Rt). Pasisvadino žolę i užvóžė puodeliu Kv. Kepure užvóžė [mėšlą] ir an to kelmiuko atsisėdo Pns. Kaip vištą užleidžia perėti, reikia užvožti su kepure, tai viščiukai bus su kuodais LTR. Uždegę [žvakigalius] pastato ant ligonio [turinčio trūkį] vidurių ant bambos ir užvožia uzbonėlį su lygiais zūbais LMD(Sln). Ažvóžiau ragą telyčiai, prigydžiau Klt. Niekur jokio vaizdo, jokio judesio, dangus atrodė lyg koks tuščias kevalas ant visko užvožtas Mš. Kaip tik palenda po to kretilo [kurapkos], ans sau tįst [virvutę], tas kretilas ir užvóža visas Rnv. | prk.: Ažuvožė didelius mokesčius Dbk. ^ Kas norės, per dvi valandas [Lietuvą] kap plaštaka užvõš (užims) Brš. | refl. tr.: Akėtėles an traktoriaus užsivõžę ir parvažiavę Slm. ║ iš viršaus pridengti: Statydavo gubas po devynias, o ant viršaus užvóždavo dešimtą [pėdą] Šd. Kai kas da užvožia šieną pėdu [ant kupetos]; kai lyja, lietus neperlyja Pl. [Kreivėnas] prieina prie avilio, užvožto eglės draska V.Bub. ║ užkišti vole: Ažuvožiu sūdą kokį SD365. 3. tr. R, MŽ uždėti apverčiant dugnu viršun: Išvelė́ji [duonkubilį] i užvóži [iki naujo kepimo] Pšš. Užvõžk puodynę an tvoros Dbk. Pamatė įkaltą žemėn kuolą ir ant jo užvožė dyką puodą nuo druskos LTR(Aln). 4. tr. NdŽ, KŽ užversti, užskleisti (knygą): Knygą užvóžiau ir pasidėjau Vb. Bobutė pabengė skaityti litaniją, parsižegnojo, pabučiavo kningas, užvožė ir padėjo į skrynę Vkš. Tingi vaikas mokytis: tik pasėdėjo kiek prie stalo, žiūrėk, jau užvožė knygą, jau išlėkė ant ledo Sml. Juzukas, pasilikęs vienas, žiūri žiūri knygon ir nieko nemato; tai pavarto ją, tai vėl užvožia ir taip be galo rš. Paskui greit užvoždavo knygelę ir paslėpdavo vėl toje pat vietoje, nė pačiupinėti neduodamas Vaižg. Pagaliau [Mackevičius] užvožė knygelę ir ėmė galvoti V.Myk-Put. 5. tr. NdŽ, Kp užmauti, uždėti (kepurę), užtraukti (skarelę): Užvóžė kepurę ant galvos, davė ant subinę i pro duris Rm. Kai kakta ažvóžta skarele, šiulčiau Klt. Kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta Žem. [Lietuvių] kareivis vis ėjo į karą apsisiautęs meškiniu ar briediniu kailiu, žvėrio galvą užvožęs sau ant galvos prš. Kad išeina gaspadorius, užvóžiam jam ant galvos vainiką Jnšk. | In kitų dantų ažvóžta dantes auksiniai Klt. | Aš senis dažnai okuliorius ant nosies užvožęs skaitau O. ^ Eitų ir už ožio, bile čipką užvožė Ps. | refl. tr., intr. Jrk37: Ans užsivóžęs ant akių kepurę ir moglina J. Nesėdėk kepurę užsivóžęs lyg žydas Skr. Ažsivóžus skarele didžiausia Klt. Ažsivóžiau kepurę, kaunierių pastačiau, ir anys nepažįsta manęs Krd. O jei prieš užtekėjimą saulės užsivožia miglos iš visų kraštų, tai yra ženklas lytaus tą dieną DS119(Šmk). 6. intr. NdŽ, Jnš, Vkš, Trš, Gršl, Vdk suduoti, užkirsti: Gerai jam užvožė per kepurę – tegul nelenda, kur nereikia Ėr. Tokims iš votkočio gerai užvõžtum, neblįstum Rdn. Tyly (tylėk), brač, ba kap ažvóšiu, tai daugiau neūtarysi Švnč. Tę jam gerai užvóžė per sprandą Slv. Geriau jo neerzink, da par kuprą užvóš Ll. | refl.: Plaktuku per pirštus užsivóžė DŽ¹. 7. intr. prk. šiurkščiai pasakyti: Senam žmoguo ka užvóžė! Rdn. Kai užvóžė, ta kaip su mėšlu Vkš. Kai gerai užvóžiau, tai ir nutilo Ktk. Kur eisi, – ùžvožia [marti], – negalima Onš. 8. tr. KŽ pridengti akis: Ažvožtaĩs antakiais eina i in žmogų nedaboja Klt. Motina, pamačiusi arti savęs dukterį gulinčią ir pažįstamus veidus, užvožė vėl akis V.Piet. Jis kalbėjo iškilmingai, nejudindamas galvos ir tik retkarčiais, giliai atsidusdamas, užvoždavo blakstienas ant akių I.Simon. Adomas sėdi gale stalo, antakiais akis užvožęs, naga braižo eglinio stalo lentą L.Dovyd. 9. tr. užpilti: Visą viedrą ùžvožiau aš jam [v]andenio Pnd. 10. tr. N paslėpti, nuslėpti: Ažuslepiu, iždėmi, ažumetu, ažvožiu SD117. | refl. Sut. \ vožti; antvožti; apvožti; atvožti; įvožti; išvožti; nuvožti; pavožti; parvožti; pervožti; pravožti; privožti; suvožti; užvožti